Šiandien viduj šviečia saulė. Nors vakarai ilgi ir tamsūs, šaltis ima žnaibyti nosį ir gelti, bet širdy po truputį slaptai rusenus, vis labiau ima plieksti saulė.

Mokau žmones to, ko prieš metus, kur ten metus, prieš tris mėnesius! nebūčiau pagalvojus, kad galėčiau mokyti. Pasiruošimas kiekvienai kalbos pamokai – va čia tai kūryba ir challenge. Pati išmokstu daugiau nei galėjau tikėtis, kasdien ženkliai tobulėju. Kuriu tarpasmeninį ryšį, analizuoju žmogų, gilinuosi į detales, nebenumetu pradėtų darbų, nuosekliai kuriu planą ir iš visų jėgų stengiuosi jo laikytis. Žodžiu, darau viską, ko anksčiau nemokėjau, nenorėjau ir į ką anksčiau nekreipiau dėmesio. Labai įdomu ir kaip tai jaudina!

Suvokiau kaip man iš tikro yra svarbu prasmė ir tikrumas. Nebegaliu plaukti paviršiumi, nebegaliu vaizduoti kažko, ko iš manęs tikisi, jei nematau tame prasmės. Suvokiau, kiek aš viskuo užsiimdavau, kas buvo skirta tik man pačiai, bet neatnešdavo naudos kitiems. Ilgai negalėjau tverti užsiimdama tuo, kuo netikėjau.

Gal pirmą kartą per tiek laiko ne tik suprantu, kad yra sunku ir bus sunku, bet man patinka, kad taip bus. Nes tada galiu įvertinti įdedamas pastangas, tada galiu pasverti laiką. Ir nors sunku, bet man nėra gaila skiriamo laiko padėti tiems žmonėms, kurie nori, kurie užsidegę. Niekas taip neįkvepia gyvenimui kaip žmonės.

Tikrai, pamąsčius pastebiu, kokiame aš apsauginiame burbule taip ilgai gyvenau. Man tiesiog sekėsi. Visaip kaip sekėsi ir dėl to pernelyg buvau išlepusi pati to nesuvokdama.

Mokomės visą gyvenimą, tad svarbu nenorėti praryti per didelio kąsnio. Mažais žingsneliais galima saugiai nueiti visą kelią. Kaip rašė Exupéry

– išmokyki mane mažų žingsnelių meno.

Šiandien po ilgo laiko užsileidau muziką ir šokau kambary, su plaukais vis užkrintančiais ant veido ir sukiniais po visą kambarį. Nežinau ką tokio stebuklingo turi šokis, bet man jis atveria ir nuramina širdį. Kartais daug lengviau šokti, nei praverti burną. Įdomu, ar mane suprastų, jei jam nieko nesakyčiau, bet imčiau šokti?