Nerimo ir ramybės sėklos

Yra tokie žmonės, kurie moka sėti nerimą.
Jie užantyje kaupia mažus spyglius ir švystelna kartkartėm saują jų į praeivius. Spygliai pataiko šiems į širdį, mitriai įleidžia šaknis ir pradeda kerotis, auginti naujas šakeles su spygliais. Nelaimėliui, kuriam širdyje ėmė augti nerimas, pradeda mausti širdies plotą. Kartais nudiegia dieglys. Vėliau darosi sunku įkvėpti, nes augantys spygliai pradeda spausti plaučius, smaigo juos aštriomis savo viršūnėms. Žmogus apslobsta, jo veidas papilkšvėja dėl deguonies trūkumo. Kadangi spygliai ima spausti ir skrandį, jam dingsta apetitas. Nebeturėdamas jėgų, jis susirango kaip gumulėlis ant grindų ir ima gailiai inkšti. Gerai, jei namuose yra katė, ar šuo ar koks nors kitas minkštas gyvūnas, tada tikėtina, jog nelaimėliui šiek tiek palengvės. Tačiau tik laikinai. Nes širdis, apaugusi spygliais apsunksta. Jai darosi vis sunkiau pumpuoti kraują. Kiekvienas širdies dūžis žmogui darosi skausmingas. Kiekvieną įkvėpimą palydi kančioje suspaustos lūpos. Dar padeda muzika. Ji stabdo spygliuotų šakų augimą ir palengvina kelią orui atitekėti į plaučius. Bet amžinai klausytis muzikos juk nepavyksta, žmogui atsiranda kitų planų, kitų darbų. Ir nerimas toliau auga.

Tada jau gali padėti tik tie žmonės, kurie moka sėti ramybę.
Juos atpažinti galima iš atvirų ir gilių akių. Tada nuo šių akių šilumos širdyje kerojęs spygliuotis krūmas pradeda džiūti.

Reklama

apie vaikus autobuse ir laiką, skirtą gyventi

Tąryt, kai susapnavau, kad esu mokytoja, prabudau išsimiegojusi puikiau negu puikiai. Nebepamenu, kada anksčiau buvau taip gerai išmiegojus. Rodos, kažkas atgalia ranka nubraukė visas nerimo, kančių ir apmaudo naktis, svarstant apie gyvenimo prasmę, suvokiant, kad iš tikrųjų tos prasmės nėra, mes tiesiog turime patys ją susikurti.

Skaityti toliau

Išmokyki mane mažų žingsnelių meno

Šiandien viduj šviečia saulė. Nors vakarai ilgi ir tamsūs, šaltis ima žnaibyti nosį ir gelti, bet širdy po truputį slaptai rusenus, vis labiau ima plieksti saulė.

Mokau žmones to, ko prieš metus, kur ten metus, prieš tris mėnesius! nebūčiau pagalvojus, kad galėčiau mokyti. Pasiruošimas kiekvienai kalbos pamokai – va čia tai kūryba ir challenge. Pati išmokstu daugiau nei galėjau tikėtis, kasdien ženkliai tobulėju. Kuriu tarpasmeninį ryšį, analizuoju žmogų, gilinuosi į detales, nebenumetu pradėtų darbų, nuosekliai kuriu planą ir iš visų jėgų stengiuosi jo laikytis. Žodžiu, darau viską, ko anksčiau nemokėjau, nenorėjau ir į ką anksčiau nekreipiau dėmesio. Labai įdomu ir kaip tai jaudina!

Suvokiau kaip man iš tikro yra svarbu prasmė ir tikrumas. Nebegaliu plaukti paviršiumi, nebegaliu vaizduoti kažko, ko iš manęs tikisi, jei nematau tame prasmės. Suvokiau, kiek aš viskuo užsiimdavau, kas buvo skirta tik man pačiai, bet neatnešdavo naudos kitiems. Ilgai negalėjau tverti užsiimdama tuo, kuo netikėjau.

Gal pirmą kartą per tiek laiko ne tik suprantu, kad yra sunku ir bus sunku, bet man patinka, kad taip bus. Nes tada galiu įvertinti įdedamas pastangas, tada galiu pasverti laiką. Ir nors sunku, bet man nėra gaila skiriamo laiko padėti tiems žmonėms, kurie nori, kurie užsidegę. Niekas taip neįkvepia gyvenimui kaip žmonės.

Tikrai, pamąsčius pastebiu, kokiame aš apsauginiame burbule taip ilgai gyvenau. Man tiesiog sekėsi. Visaip kaip sekėsi ir dėl to pernelyg buvau išlepusi pati to nesuvokdama.

Mokomės visą gyvenimą, tad svarbu nenorėti praryti per didelio kąsnio. Mažais žingsneliais galima saugiai nueiti visą kelią. Kaip rašė Exupéry

išmokyki mane mažų žingsnelių meno.

Šiandien po ilgo laiko užsileidau muziką ir šokau kambary, su plaukais vis užkrintančiais ant veido ir sukiniais po visą kambarį. Nežinau ką tokio stebuklingo turi šokis, bet man jis atveria ir nuramina širdį. Kartais daug lengviau šokti, nei praverti burną. Įdomu, ar mane suprastų, jei jam nieko nesakyčiau, bet imčiau šokti?

Auksą barstantys medžiai

Tiesiog nuostabiai lyja.

Atsidariau balkoną savo naujam kambary ir klausausi šlapio šnaresio. Anądien, buvo atvažiavusi mama ir kai automobiliu lėkėm kitapus Neries, link Olandų gatvės, mums užėmė kvapą atsivėrusi spalvota medžių lajų panorama žvelgiant link Naujosios Vilnios. Buvau pamiršusi, koks nuostabiai spalvotas būna ruduo.

Per šiuos tris atostogų mėnesius (be veiklos nesėdėjau, bet kasdien keltis į darbą irgi nereikėjo, tad vasarą pelnytai vadinu atostogomis) pailsėjau taip kaip norėjau. Išmokau išgyventi tą laiką, kuris nuolat teka, išmokau sustoti ir nebelėkti be galvos. Mokausi nebepanikuoti. Sulėtinau pašėlusiai besidaužančią širdį. Mokausi kalbėtis apie svarbius dalykus. Taip po truputį širdin plūsta ramybė.

Sėdžiu naujam kambary, laukiu skambučio į naują darbą ir kaip naujai sutiktas žmogus pasakė – galiu džiaugtis, kad darbus galiu keisti kada užsimanius. Dabar su naujom šiltom kojinėm tupiu, ir pro langą į naują vaizdą su man naujais medžiais, žiūriu.

Aš nors ta pati, bet kažkokia ir nauja.

 

Plaukianti vasara

Pasižiūrėjau – nerašiau čia daugiau kaip pusmetį. Minimaliai rašiau sau, į kokius tai lapus, rašinėjau apžvalgas, nors ne per daugiausiai. Tad norisi trumpai paanalizuoti kas per pusmetį įvyko. Atėjo ir praėjo žiemos depresinė savijauta, praslinko pavasario isterinis nuobodulys, atėjo išlaukta vasara. Per pusę metų daug kas many pasikeitė, daug kas persivertė.

Tapau licenzijuota gide ir kai supratau, kad džiovinamoms smegenims reikia atostogų, išėjau iš darbo į nežinią ir tuštumą. Išmokau nebespazmuoti ir nebelėkti. Suvokiau, kad jeigu aš pakeisiu savo užsiėmimą, pasaulis nuo to nesugrius, nes tik man pačiai mano veikla yra svarbi. Visi kiti žmonės gali tik palaikyti arba prieštarauti, bet iš tikrųjų niekas negyvena mano gyvenimo, tik aš pati. Realiai galiu veikti ką tik noriu, todėl jei nežinau ko noriu, tiesiog bandysiu bandysiu bandysiu bent tai, prie ko traukia.

Labai džiaugiuosi, kad vasarai atėjus išėjau iš darbo, nes vasara, mums, saulės spindulių ištroškusiems, reiškia tarsi kitą paralelią tikrovę. Yra visi kiti metai ir yra Vasara.

Skaityti toliau

Geriausias tortas – juoda duona su banano griežinėliais

Metų pabaigoje tiek daug sudarytų geriausių muzikos albumų, geriausių matytų filmų sąrašų (ar bent jau vertingiausių). Po truputį su šiais praeinančiais metais stengiuosi priimti skaudžią tiesą ir susitaikyti, kad tiesiog neįmanoma išklausyti visos geros muzikos. Neįmanoma perskaityti visų gerų knygų. Taip kaip ir pamatyti visų gerų filmų. Atsimenu, kažkada bibliotekininkas Indrajos Tomas, knygyno ‘Juodas šuo’ įkūrėjas pasakė, kad jis knygas renkasi atsiduodamas likimui ir kokia knyga pakliūna į rankas (tiksliau ar kas parekomenduoja, ar kokiu kitu būdu ji nugula į skaitomų knygų lentyną). Taip apeina tą kankinantį klausimą – o kurią dabar pasirinkti, kuriai skirti laiką?

Panašus klausimas mane labiausiai ir persekiojo visus metus – kam skirti laiką, kam suteikti pirmenybę. Nėra ką slėpti, nemažai buvo momentų, kai buvau apimta panikos, nes tiesiog mano užmojai ir norai tiesiog dažnai būna per dideli, kad juos įvykdyčiau. Rašydama E. laišką, permąsčiau, kaip vis dėl to small things do matter. Nebūtina lėkti aplink visą pasaulį, blaškytis po begalę miesto gatvių, kad rasti pagrindą po kojomis.

Atsimenu, kad svarbiausias dalykas, kurio man desperatiškai reikėjo ir kurį įvardijau kaip svarbiausią, atėjus pirmą kartą pas psichologę maždaug prieš porą metų, tai buvo pagrindas po kojomis. Ji paklausė – o kas tau yra pagrindas, kas jį suteikia?

Naujųjų metų išvakarėse atsisėdau ir taip simboliškai pasistengiau iš atminties, iš kalendoriaus knygutės ir rašytų apžvalgų kiek įmanoma detaliau sudėlioti aplankytų kultūros renginių sąrašą. Dabar matau, kad šiemet mano pagrindinis tikslas buvo pamatyti, išgirsti, pajausti, apčiuopti tai, kam jaučiau begalinį alkį, tačiau neturėjau galimybės įgyvendinti anksčiau. Dar išlieka galimybė, kad ką nors būsiu pamiršusi, tačiau bendrą vaizdą galima susidaryti.
Šiemet buvo pamatyta septyniolika teatro spektaklių, išklausytos septynios operos, stebėti aštuoniolika šokio spektaklių ar pasirodymų ir būta mažiausiai šešiolikoje įvairios muzikos koncertų (manau, kad daugiau, tačiau skaičiavau tik tuos, kuriuos konkrečiai prisiminiau).
Jau nebeskaičiavau gerų ir vertingų filmų – dauguma jų vis vien matyti Kino pavasario ar Scanoramos metu. Jų ne tiek daug, tačiau jie vertingi.

Atradau nemažai kokybiškos šviežios lietuviškos muzikos.
Susipažinau su aibe skirtingų žmonių. Mokiausi nelaikyti įsikabinus senų užsigulėjusių idėjų ir bendravimų, kurie niekam nenaudingi.
Suvokiau, kad labiausiai vertinu tas įvairiapusias pažintis ir žmones, jų skirtumus, jų idėjas, mąstymą. Šios pažintys davė daug, praplėtė akiratį.

Šie metai buvo tie metai, per kuriuos nuveikiau labai daug. Ir tos veiklos mane labiausiai džiugina iš visų ankstesnių praėjusių metų, nes tos veiklos buvo tiesiog pačiai sau ir dėl savęs.

Tai, kad dirbu pilnavertį darbą, du kartus per savaitę dainuoju, du kartus nuo rudens turiu gidų kursų paskaitas ir dar porą mėnesių į visą šį intensyviai užimtą tvarkaraštį bandžiau įkomponuoti šokių pamokas du-tris kartus per savaitę, ir dar nueiti į vieną kitą renginį per savaitę,- reikia vertinti.
Aišku, visas tas intensyvumas ir laiko sau neskyrimas atsiliepia ne tik teigiamai. Štai įtemptas gruodis išsunkė iki pat panagių. Jau mokausi nebelėkti, tiesiog nesiparinti, dėl neįvykstančių suplanuotų dalykų ir jau moku ramiai priimti pasikeitusius planus. Gal dėl to labiau vertinu dalykus, kurie vyksta čia ir dabar.

Planų Naujiesiems turėjau ne vieną. Ir važiuoti į Klaipėdą pas draugus, ir likti Vilniuje su kursiokais, ir eiti į brolio koncertą ir galiausiai per daug neužsivėlinus atsikelti anksčiau ir sausio pirmą nulėkti pasimokyti slidinėti. Nė vieno iš jų neįvykdžiau, nes tiesiog įsisirgau. Grįžus gerokai anksčiau iš darbo nugrimzdau į sunkius ir lipnius ligos sapnus. Taip pirmą kartą gyvenime naujus metus sutikau viena. Net butokė išeidama, tokiu liūdnu žvilgsniu klustelėjo, -tai jau čia taip ir būsi? – taip, bet nematau jokios problemos,- atsakiau.
Tada turėjau daug daug daug tokio laiko, kurio man trūko visus praėjusius metus – laiko sau. Pagaliau pajėgiau sau pripažinti, kad aš tiesiog mėgstu būti viena. Ko gero pusė vertingiausių prisiminimų ir apmąstymų yra iš tų akimirkų, kurias praleidau viena. Ar tai buvo Heidelberge kopimas į kalnus, ar klaidžiojimas Berlyne, ar čia dabar Vilniuje, skaičiuojant užderėtus dupenkioliktųjų viščiukus.

Buvo puiki naujų metų pradžia. Su savo mintimis, jų sudėliojimu į tam tikras dėžutes ir stalčiukus.
Žirmūnai kaip pamišę šaudė fejerverkus, beveik prilygo Vokietijos pamišimui (ten Silvester- Naujų metų sutikimas yra vienintelė diena metuose, kai leidžiama leisti fejerverkus, tai vokiečiai šios paskirties parakui išleidžia krūvas eurų).


Dabar jau stengiuosi vertinti mažus dalykus. Nebūtina paragauti visus patiekalus iš meniu, kad rasti pasitenkinimą. Nebūtina aplankyti visas iki vienos pasaulio šalis.
Galima džiaugtis po truputį.

Mano brolis nuo pat gimimo buvo alergiškas praktiškai viskam ir tėvams tai buvo nemenkas iššūkis surasti maisto, kurį jis galėtų valgyti. Iš kažkur iškasti ėrienos ar triušienos, kad išvirti sriubą. Ilgai maisto pagrindas buvo ryžiai. Paskui bulvės. Ir žinoma, skanėstas didžiausias- bananai.
Todėl man nėra keista valgyti bulvinius blynus su uogiene. Nes grietinė, kaip pieno produktas ilgai buvo uždraustas vaisius mūsų namuose.
Net nepamenu kuris iš mūsų pradėjo daryti mini torčiukus iš juodos duonos ir bananų, nes bet koks įprastas tortas broliui buvo tiesus kelias į anafilaksinį šoką. Tad per gimtadienį visada būdavo mūsų keptas pyragas be pieno ir kiaušinių, kurį gali valgyti brolis ir kitas, tas gražus tortas, kurį kartais atsinešdavo svečiai.

Kai mažai žinai, tai mažai ir reikia. Kartais pamąstau, kad informacinis triukšmas, kuriame mes kasdien mirkstame, tempia į dugną. Sukelia begalę norų, troškimų, pagimdo idėjas, kurios gal net nebūtų atsiradusios, jei jų mums į galvą nebūtų įdiegęs tie, esantys už ekrano.
Ar neturėdami norų, bei troškimų, kurie praplečia akiratį, ar galėtume sakyti, kad gyvename pilnavertį gyvenimą?
Ar aklasis, kuris nemato nuo gimimo, gali sakyti, kad gyvena pilnavertį gyvenimą? Tik mums gali atrodyti, kad ne, nes jam atrodys kad taip.

Apskritai, kalbant apie pasaulio suvokimą, tai nepamenu kur skaičiau ar girdėjau, kad vieno tikro pasaulio nėra. Kaip nėra ir tikros tiesos. Tikroji tiesa paprasčiausiai neegzistuoja, nes kiekvienas iš mūsų gyvename savo susikurtame pasaulyje. Pagal savo taisykles tą pasaulį matome ir suvokiame.

Lai naujieji metai bus su įdomiais pokyčiais ir smagiomis bei džiaugsmingomis patirtimis. Šiuos metus noriu paskirti žmonėms ir knygoms. Tiems neatrastiems pasauliams, kurie yra šalia, ranka pasiekiami.

Trupantys pilnaties kraštai

Šiąnakt sapnavau šiziškus momentinius sapnus, kurie išvargino, tiesiog iščiulpė energiją ir praplėšus akis įstengiau pajundinti tik vienos rankos raumenis, kad pakelti mobilųjį – pažiūrėti, kad jau niekaip už dešimties minučių nespėsiu išeiti iš namų. Parašiau vadovei, kad šiandien ateisiu pusvalandžiu vėliau.

Darbe kas savaitę yra besikeičiantys kalnai ir pakalnės. Vieną dieną aš raunuosi plaukus ir tiesiog negaliu patikėti, kad laiką leidžiu parimusi prie dviejų ekranų su excell lentelėmis, skaičiais ir kitokiais dalykais, apie kuriuos  net nebūčiau kažkada pagalvojusi, kad kasdien su tuo galėčiau dirbti. Kitą dieną aš džiaugiuosi mane supančiais žmonėmis ir gaunamu atlyginimu. Ohoho, kaip tai skamba, į darbą su džiaugsmu einu tik dėl ten esančių žmonių ir tik dėl to, kad jei susiplanuoju išlaidas, tai galiu sau leisti paatostogauti keliskart per pusmetį, bei neskaičiuoti centų ir palikti gerus arbatpinigius mieste. Tik dėl to.

Praėjusią savaitę neiškentus slegiančios vidinės įtampos, parašiau vienam draugui, kad po truputį ieškausi darbo. Ir jam paklausus teisinio ar neteisinio, suvokiau, kad ne tai yra mano kriterijus. Tiesiog kitokio, bent kiek įdomesnio darbo, po kurio nereikėtų tūkstančio kitų veiklų, kuriomis galėčiau užpildyti tuštumą, atsivėrusią per aštuonias darbo valandas. Aš beveik nepastebėjau, kaip tuoj pralėks metai mano darbo ten, neaišku kur, darant nežinia ką. Draugas patarė nesiimti skubotų sprendimų, nes kažin ar kur gaučiau tokį atlyginimą, įvertinant mano patirtį ir amžių.

Nelabai noriu tos nežinios, kai ateini į naują vietą, kol perpranti kaip su kuo geriau bendrauti, kam ką sakyti, o ko geriau ne. Prisirišau ir prie vietos ir prie žmonių, sunku būtų įsivaizduoti darbo dieną be jų. Tuo labiau, eiti taip į nežinią reikia ryžto, kokį turėjau vos grįžusi į LT. Dabar tas ryžtas toks pridvėsęs truputį, aplaužytais ragais, peršalęs ir užspaustas į kampą begalės egzistencinių klausimų.

Kai prisimenu, kaip man darbo pradžioje be proto svaigdavo galva ir tekdavo tiesiog eiti užsidaryti į tualetą, kad pabūti ramiai ir pakvėpuoti, nes jaučiausi visiškai neturinti žalio supratimo ką aš čia darau, tai nuo to geriau nepasidaro. Aš nesuprantu, kaip žmonės ten pat gali išdirbti tris, penkis metus. O gal nėra čia ką suprasti, tiesiog jie daugiau nieko kito nemoka. O gal jiems ta veikla kelia pasitenkinimą. O gal jie per daug nemąsto.

Būtent, kai sėdėjom Čaikoj ir tris valandas pliurpėm, draugė pasakė, kad jos bendradarbė paprasčiausiai daugiau nieko ir nesugeba daryti, todėl dirba ten kur dirba. Blem, aš tikrai žinau, kad sugebu daug daugiau dalykų ir galiu savo mintis, energiją panaudoti ir kitoms veikloms. Aš nejaučiu, kad panaudoju savo turimą potencialą tinkamai. Paskui pervargstu po darbo su tokiom veiklom, kaip apžvalgų rašymas, teksto koncertui rašymas, choro kūrinių mokymasis mintinai, šokių žingsnelių kartojimas prieš veidrodį vakare ir netgi netgi kasdien ryte įstengiu padaryti saulės pasveikinimą! Žodžiu pati su savimi užsiimu kaip reikiant.

Tik kaip kolega kurią tai dieną pasakė, aha, kai tiek daug veiklų, tai po  truputį imi darytis asocialus. Nes nėra laiko kada bendrauti su žmonėmis, ar susitikti su draugais. Žinoma, itin smagu, kai pažįstamus sutinki koncerte, ar atėjus į Scanoramą Vingyje, prieš filmą, gali pasidalinti įžvalgomis. Tačiau tie susitikimai yra momentiniai.

Pasiilgau gilių pokalbių, po kurių imama labiau mąstyti ir gyventi.

Todėl buvau paskyrusi trečiadienio vakarą susitikimams. Dabar ko gero, pasitenkinsiu tiesiog neapibrėžtu vienu vakaru per savaitę visokiems vertingiems susimatymams.

Mane vėl pradeda apimti tas jausmas, kaip pasaulis aplink ima trupėti, smėlio smiltys nesulaikomis byrėti pro pirštus. Ar čia lapkričio depresiško liūdesio atgarsiai, ar tiesiog normalus liūdesys, kad bankrutavo mano pamėgta šokių studija ir dabar negaliu eiti net pasimokyti šokti pas tuos mokytojus, kurie patinka. Vėl iš naujo ieškoti.

Rodos, kokios čia problemos, kai ne taip toli visi kalašnikovai, karas, negyvėliai ir sugriauti pabėgėlių gyvenimai. Tačiau mano gyvenimas šiuo metu priklauso nuo vidinės būklės, kuri vis svyruoja ant ribos tarp beviltiškumo ir įprasto judėjimo.

Ką man daryti, jei aš noriu ypatingo judėjimo pasistrykčiojant iš džiaugsmo ir trinant delnus rankomis.

Nes dabar jaučiuosi kaip voverė rate ir tai ima nejuokais užknisti, dusinti, bei po truputį klampinti liūdesyje.

Pilnatis.

Gyvenimas – štai kas nutinka, kol mes kuriame savo planus

Su rudeniu man prasideda nauji metai. Mokyklos laikais, mama sėsdavo su manimi tvarkyti rašomojo stalo stalčių, išmesti nereikalingus sąsiuvinius (taip ir neišaugau iš neapykantos tvarkymuisi,- labai keista, nors pačią tvarką tai mėgstu, tik tvarkytis- ne), persidėlioti spintos drabužius, t.y. visas šviesiąsias vasaros sukneles, besiplaikstančius ilgus sijonus sulankstyti ir paslėpti, o išsitraukti visą vilnos ir kašmyro sunkiąją artileriją.

Dabar panašiai: vos tik prasidėjus rudeniui perstačiau savo kambarį, perstumdžiau baldus. Gaila, kad tos sovietinės milžiniškos kampinės spintos negaliu pajudinti iš vietos – tad ji stūkso ten kur ir buvusi.

Šis auksinis ruduo yra nuostabus. Toks saulėtas ir vėsus. Spalį norisi pavadinti muzikuojančiu spaliu. Buvau keturiuose grand koncertuose, visi iki vieno ypatingi ir įstabūs. Įvykdžiau du metus negalėjusią būti įvykdyta dėl to, kad nebuvau Lietuvoje, svajonę ir ne tik pamačiau Auros organizuojamo Kauno tarptautinio šokio festivalio netgi septynis (!) šokio pasirodymus, bet ir su akreditacija ten nusivedžiau savo mamą. Šokiai buvo nuostabūs ir mes su mama buvom labiau nei laimingos – paveiktos, pakylėtos, paliūdintos ir susižavėjusios.

Kad nepasirodytų maža šokio, paskutinį spalio vientisą savaitgalį nuvykau į Oslą, nuėjau į ten vykusio tarptautinio šokio festivalio modernaus baleto pasirodymą Operos ir baleto teatre. Kartais net negaliu patikėti, kad aš sau tai galiu leisti. Rugsėjį buvo nereali, akvamarino spalvos vandeniu nutapyta Kroatija, o spalį – moderni ir netipiška Norvegijos sostinė.  Aišku – pasisekė, kad skrydis iki Oslo dabar papigiai ir pasisekė, kad ten į spektaklį gavau įperkamą stovimą bilietą, o paskui atsiradus laisvų vietų, galėjau patogiai sėdėti. Pasisekė, kad ten gyvena draugė, kuri galėjo priimti savaitgaliui. Vien tik sėkmė. Reikia mokėti ir pasidžiaugti, nes niekas kitas už mane pačią to nepadarys. Viską turi daryti pats. Ir liūdėti ir džiaugtis.

Oslas buvo puikus. Matyt dėl to, kad nieko nesitikėjau. Netgi man neįprastai nesuplanavau lankytinių vietų, viską dariau vietoje spontaniškai. Net nemaniau, kad Vigelando skulptūrų parkas galėtų padaryti tokį savotišką įspūdį. Įtariu, kad geriausia Osle lankytis rudenį, spalio pradžioje. Aš jau buvau, kai spalvoti medžių lapai jau kur ne kur buvo palikę medžius stypsoti nuogus. Oslas man liko atminty toks tikras, nepagražintas, nuogas ir gaivališkas, su paveikiomis žmonių skultūromis, Ibseno kūrinių citatomis ant šaligatvių (štai kaip jie myli savo rašytoją – jo žodžiais išgrindžia gatves!)

Prieš pat kelionę tik labai stipriai paveikė netikėtas ir liūdnas įvykis, vienos bendraamžės pažįstamos mirtis. Pritrenkė kaip reikiant, kad vietoj to, kad planuočiausi kelionę, vaikščiojau ratais kambary, gniaužiau rankas ir karčiai verkiau. Matyt tą vakarą, dar daugiau kaip savaitei likus iki Vėlinių, mirties suvokimas kirto kaip niekad skaudžiai. Kažkodėl mirties buvimą šalia, tokį alsavimą, nuolat jaučiu. Ji nėra neapčiuopiama, ji čia pat. Manau tokiam suvokimui yra daug priežasčių, jų nesinori vardinti, tiesiog jos buvo. Supratau, kad aš turiu milžinišką mirties baimę. Tiesiog, nes netikiu pomirtiniu gyvenimu, kuris tokios baimės atveju būtų išsigelbėjimu. Norėtųsi tikėti reinkarnacija, tačiau ir ja labiau netikiu, nei tikiu.

Tad šį savaitgalį, kai visi išvažiavo stovėti kamščiuose į kapus, ten degioti žvakelių, aš likau Vilniuje užbaigti nebaigtus, ir parašyti dar nepradėtus tekstus. Kaip mano prosenelė sakydavo – kapai turi būti lankomi nuolat, o ne masinei panikai apėmus. Per Visus Šventus reikia eiti į bažnyčią ir paaukoti už mirusius. Tą ir padarysiu, vos tik gausiu atlyginimą. Nes esu tokiame bankrote, kad sunku ir suvokti. Gerai, kad turiu atsargų spintelėje. Kalbant apie kapus, tai pažiūrėsiu, kaip čia eisis su rašto darbu šiandien, gal vakare vis tik nueisiu iki Antakalnio kapinių pažiūrėti, kaip plazda liepsnelės. O gal ir ne. Dar nežinau.

Šiandien dieną vis tik paskyriau naujos gyvybės džiaugsmui – keliauju sveikinti savo draugės su pirmagimiu. Seniai ją mačiau. Tiesą sakant, per tas vestuves. Po to apsikroviau darbais ir taip ir nenuvykau pažiūrėti, nei kaip jie butą susitvarkė, nei šiaip aplankyti nėštukės. Na, šiek tiek egoistiškai iš mano pusės. Vis apie ją pagalvodavau, ar viskas tvarkoje, ar sėkmingai. O prieš kelias savaites – prašau, gaunu nuotrauką su mažulyčiu vaikeliuku.

Kiek daug tų vaikų aplinkui. Ir matau jau, kad draugų/ kolegų/ pažįstamų su vaikais aplink tik daugėja. Įdomu.

Gyvenimas, štai ką kasdien turėtumėm švęsti. Tą auksą, kuriuo lyja medžiai. Tuos gaivališkus rudens vėjo šuorus.

Įsijungiu Glass’ą, kad jo minimalistinis fortepijonas prisodrintų mano kambarį gyvenimo alsavimo. Gyvenimas, štai kas nutinka kasdien.

Pasilik, o mylinti Vasara, dėl tavęs Ruduo jau skutasi plaukus

Jei ir egzistuotų burtažodis, kuris mane sustingdytų taip, kad likčiau savo vietoje, nesvarbu koks būtų buvęs ketinimas, tai būtų žodžiai – nepalik manęs.  Dabar jie skamba ausyse kaip aidas.

Galbūt dėl to vyruose vertinu patirtį, amžių, pasitikėjimą savimi, užtikrintumą ir įrimąsi į priekį no matter what. Nes jis žino ką pasakyti, kad likčiau. Tiesiog, pasako – nepalik manęs, ir aš lieku šalia.

Taip pat vertinu sugebėjimą iš savęs pasijuokti ir nebijojimą būti palaikytam kvailiu. Pamenu kažkada skaičiau, kad vyras bijo, jog moteris jį išjuoks, o moteris bijo, jog vyras ją nužudys. Tada supratau tik antrąją sakinio dalį, nes tokią baimę ilgai turėjau. Neverta gilintis kodėl, nes visa tai yra praeitis, išgyventa, išjausta, suprasta ir apverkta. Neužguita praeitis, o permąstyta ir jau praėjusi praeitis.

Dabar suprantu, kaip mane erzina tie papūstžandžiai, nemokantys iš savęs pasišaipyti, o tik sugebantys vaikščioti kaip povai. Jie patys nežino ko nori. O žmonės, kurie nežino ko nori, tai tiesiog besiblaškantys žmonės, kurie trukdo gyventi ir man su jais nepakeliui.

Gulėdama ant jūros kranto, jam netikėtai priėjus ir įsikniaubus man į petį, supratau nemažai apie save. Dabar, grįžusi į apniukusį Vilnių, sėdžiu kambaryje ir beveik juokiuosi iki ašarų, nes suvokiu, kiek aš savęs dar nepažįstu ir kiek dar turiu galimybių save pažinti ir kiek dar naujų bei neatrastų dalykų galima patirti. Bet didžiausias džiaugsmas tai ko gero yra dėl to, kad vis tik vėl pradėjau tikėti, kad čia pat, visai netoliese ir absoliučiai netikėtai gali atsirasti įdomių, degančiomis akimis žmonių, kurie veda į priekį. Su tokiu vyru ir į Šiaurės ašigalį galėčiau nukeliauti. Ar į pasaulio kraštą. Visiškai nesvarbu kur. Nes tas, kuris atsidavęs savo veiklai ir tiki tuo, ką daro, tai prie savęs esančius nemačiomis, begaline jėga, veda į priekį. Pradėjau svarstyti, kad aš nors iš prigimties nemėgstu žmonių ir mane jie dažniau erzina, nei aš prie jų jaučiuosi patogiai, tai vis tik patikėjau, kad galiu po truputį tuos žmones prisijaukinti. Nes išvengti aš jų neišvengsiu, o štai po truputį, mažomis dozėmis, susigyventi ir priprasti prie socialiai aktyvios veiklos pasirodo, yra įmanoma. Nes turiu pripažinti, ji atneša daugiau džiaugsmo, nei kad sukelia sunkumų.

Skaityti toliau

Mylimas vasarinis ir sruvenantis Vilnius

Vasara yra vasara. Čia tokio pat gilumo mintis, kaip vakar naktį, mums užlipus ant Tauro kalno ir man pradėjus aikčioti, kad palyginti neblogai iš ten matosi žvaigždės (aš nuoširdžiai manau, kad mačiau Paukščių tako juostą) vienas iš kompanijos pasakė ‘žvaigždė yra žvaigždė’.

Todėl vasara yra vasara, nes Vilnius vasarą atsiskleidžia dar labiau, jo spalvos sutirštėja, kvapai suintensyvėja. Naktys pasidaro dar gilesnės, tokios plasdančios ir jaukios. Tokiomis vasaros naktimis grįžti namo man yra paprasta ir lengva. Šiaip jau atrodo keista, nes labiau mėgstu ankstyvus rytus, bet vasaros naktys, jos tokios išskirtinės, užsūpuojančios savo saldžiu niūniavimu. Kiekvienąkart grįžtant namo per Karaliaus Mindaugo tiltą, mane masina Neries vandenų tamsumas ir gelmė. Kaskart praėjusi vidurį, sustoju ir pasižiūriu į vandenį. Jis teka į tolumas ir slepia begalę neišsakytų istorijų, pasakojimų. Jis tikrai traukia į save. Kviečia plaukti. Kviečia link jūros ošimo.

Vakar jau tiesiog, kelintą savaitę kas vakarą praleidus kur nors mieste, savaitgaliais praekskursavus aprodant Vilnių atvykusiems/ grįžusiems iš užsienio draugams, atrandant vis kokius naujus barus (o kiek jų paskutiniu metu atsidarė naujų!), tiesiog nebepajėgiau užlipti ant dviračio trečią valandą nakties ir paprastai parėjau. Naktį man iš visų pakampių, panašiai kaip vaikystėje vaizduojasi kuždesiai. Kuždantis tamsus kaip rašalas vanduo. Tada stadiono tvora, iš už kurios rodos, gali kyštelti kokia ranka. Tik atspalvis visas toks šiltas, teigiamas. Kaip uždėjus filtrą.

Ketvirtadienį naktį jaučiausi ypatinga kelio tvarkymo darbų liudininkė, nes naktį grįžtant namo turėjau galimybę stebėti, kaip kelininkai barstė akmeninio grindinio tarpus žeme (ar tai specialiu mišiniu, have no idea). Itin naudingas dalykas, nes ten, jau važiuojant dviračiu mane apimdavo lengva stresinė situacija, kad važiuojant per Karaliaus Mindaugo sankryžą dviračio ratas neįstrigtų tam tarpe tarp grindinio akmenų. Tie naktiniai darbai parodo Vilniaus gyvybingumą, nes nors iki kokio nemiegančio Berlyno dar jam labai toli, tačiau niekas nesako, kad Vilnius tą Berlyną turėtų pasiekti. Jokiu būdu. Jie eina skirtingais keliais, arba tiesiog yra paralelinėse visatose. Štai, kurią tai ankstesnę naktį praėjusią savaitę žvilgsniu palydėjau žmones, naktį laistančius ant kelio stulpų pakabintus gėlių vazonus. Priminė ankstyvus rytus Palangoje, kai (studijų metais dirbau tragišką darbą bare) visiems miegant, tuščią Basanavičiaus gatvę plaudavo aukšto slėgio srove.

O dabar, sėdžiu apverktianai apjauktame ir net po grįžimo iš atostogų prieš porą savaičių netvarkytame kambaryje. Saujomis valgau šilauoges, kitoj rankoj atvežto lauktuvinio Lindt šokolado gabalai iš Heidelbergo. Šalia IKEA katalogas (jį beje, maloniai radau atsisėdus važiuoti ant oranžinio dviračio, įdėtą į krepšelį), kuriame kviečiama kurti jaukius namus. Prisimenu, kaip kažkada vaikystėje pasižadėjau sau, kad kai užaugsiu, tai turėsiu oranžeriją, kurioje augs begalė žalių stambialapių augalų, gyvens ryškiaspalvės papūgos. Ten bus krėslas arba hamakas, kuriame per dienų dienas (kaip per vasaros atostogas mokyklos laikais) bus galima skaityti knygas.

Ką  tik supratau, kad aš to noro jau nebeturiu. Galbūt jis kirba kažkur giliai, galbūt, kai išeisiu į pensiją, kai nebus noro kažkur lėkti, keliauti, tada rašysiu ten kokią nors apsakymų knygą ir pildysiu savo bibliotekos lentynas.

Su atvažiavusiu į svečius broliu pasidarėme tokių simple simple šaltibarščių su itin skaniai paruoštomis bulvėmis pridėjus visur pritaikomų citrinpipirių (nes, kaip apmaudu, neturėjau tikros citrinos) ir alyvuogių aliejaus. Jau senokai maistą ruošiu tik kai yra su kuo jį ruošti. Net darbe paskutiniu metu valgau tik bananus ir riešutus, nes tiesiog nenoriu viena tam skirti laiko. Geriausiu savo paskutiniu pirkiniu laikau vaisių kokteilinę, kurioje sumetus avokadą, bananą, špinatų ir kokį gaivesnį vaisių pasisotinu ilgam. Tai irgi keista, nes anksčiau aš tiek gamindavau, kad draugai būtų drąsiai kirtę lažybų, kad atsidarysiu savo maisto gamybos pamokų studiją. Viskas keičiasi neprognozuojamai.

Šiandien vienas tų apspangusių šeštadienių, kuris atslenka nepastebėtas, pradrybso ant lovos, pasnaudžia ant fotelio, paskaito knygą ir dingsta, nes tuoj pat jam ant kulnų mina sekmadienis.

Tokį savaitgalį norisi užsileisti Hiperbolę. Garberio balsas padeda pamiršti tai, ką geriau pamiršti kaip sapną, kartu leidžia dar vis dainuoti išgalvotą gyvenimą. Man Hiperbolė visada primena tą vaikystę, kai tėtis visu garsu užleidęs magnetofoną virtuvėje, kažką kuičiasi kitame kambaryje ir dainuoja kartu. Savaitgalis paprastas ir mielas, toks išsiilgtas.

O ryte nutilo tavo žingsniai,
Lyg akis atvėriau langines.
Pamačiau aš savo liūdną saulę,
Kaip ir tu, ji tolo nuo manęs

Aš žinau, kad aš dar atsimenu tą šeimyninį jaukumą, kurio brolis jau nebeatsimena. Kaip supratau, jam to trūksta, nes jis neturi susiformavęs to vaizdinio pasąmonėje. Jam gal kiti, ne tokie mieli vaizdiniai yra stipriau užsifiksavę.

Planuoju jau kitas ne už ilgo būsiančias atostogas. Man ko gero maloniau yra planuoti, nei kad dalyvauti. Ne taip seniai protingi žmonės pasakė, kad galėčiau būti vestuvių organizatorė ir man tai gerai sektųsi. Manau, kad mielai galėčiau būti ir kelionių organizatorė. Viską nuo pat pradžios iki galo suplanuoju su didžiausiu džiaugsmu. Kartais pasvajodavau, kad jei šalia būtų bendramintis žmogus, su kuriuo sutaptų mąstymas, tai mielai pakeliaučiau porą metų  (o gal ilgiau, po pasaulį).
Net negalėjau susapnuoti tokios galimybės, kad gyvendama mylimame Vilniuje, galėsiu dirbti darbą, kuriame tobulinsiu kalbų žinias, ir atrasiu Lietuvos pristatymo atvykėliams galimybes. Viskas yra taip paprasta, o skamba pasakiškai.

Su rudeniu jau artėja dideli nerealiai puikūs planai.
Rodos, visi jau pradeda verkšlenti, kad vasara baiginėjasi ir dienos rudenėja, o aš tuo tarpu nekantriai trinu rankas. Gidų kursai. Šokiai. Pianinas. Miuziklas.

Tik gyvenk ir mėgaukis. Bile tik tas darbas, toks ne labai į visų hobių temą netrukdytų ;D

Aš dar dainuosiu.